Ar bibliotekininkas liks bibliotekininku?

by 2019-08-14Naujienos0 comments

Vis dažniau diskutuojame apie bibliotekininko profesijos ateitį. Ar ji išliks? Kaip transformuosis? Informacines paslaugas teikiantiems specialistams prognozuojama „žinių archeologų“ ateitis. Tokių „archeologinių tyrinėjimų“ metu ir aptikome straipsnį „Ar bibliotekininkas liks bibliotekininku?“ (aut. Kemerovo (Rusija) valstybinio kultūros instituto mokslininkai Liubovė Rudič ir Vladimiras Gračiovas). Straipsnis tikrai sudomino, nes labai gerai parodo kas pasikeitė/nepasikeitė per 30 metų.

Kviečiame susipažinti su dr. Rasos Januševičienės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliotekininkystės skyriaus vadovės įžvalgomis ir komentarais, kuriuos padiktavo šis straipsnis.

Profesijos tapatumo krizė. Prieš trisdešimt metų ir jiems praėjus 

STRAIPSNIS IŠ 1989-ŲJŲ. Kolegė atrado profesiniame žurnale prieš 30 metų publikuotą straipsnį („Ar bibliotekininkas liks bibliotekininku?“ // Bibliotekų darbas, 1989, Nr. 7, p. 21-22), kuriame iškeliamos mintys stebėtinai aktualios ir dabar. Trumpa santrauka: straipsnio autorių (dabar – kitos šalies bibliotekininkystės atstovų, dėstytojų) nuomone, sąvoka „bibliotekininkas“ ir „biblioteka“ nebeatitinka profesijos ir socialinio instituto turinio. Etimologinė knygų saugotojo samprata – per siaura ir archaiška, nes: 1) bibliotekose – nebe tik knygos, o ir kitų formatų šaltiniai; 2) daug bibliotekų tapo stambiais informacijos centrais; 3) bibliotekos organizuoja socialinę komunikaciją (straipsnyje vadinamą bendravimu; leidau sau pataisyti dabar vartojamu terminu). Bibliotekomis šie iš esmės socialinės informacijos centrai (toliau – SIC) tebevadinami tik dėl inertiško mąstymo ir konservatyvumo – autoriai siūlytų jas vadinti informotekomis. Pavadinimas, jų nuomone, sąlygotų ir šių įstaigų veiklos kryptis. Trumpai apibrėžiama pačių bibliotekų krizė ir stingulys: skaitytojus „atima“ TV, sunku konkuruoti su kitomis įstaigomis, bibliotekos neturi ko pasiūlyti savo skaitytojui, sumenkėjo pats bibliotekininkas (kitados buvęs gerbiamas visuomenės atstovas, eruditas virto pilku, visuomenės nevertinamu žmogumi). Nevertinimo požymiai – žemas statusas visuomenėje, maži atlyginimai. Socialinio statuso pagerinimui autoriai siūlo : 1) pertvarkyti bibliotekų veiklos turinį, peržiūrėti tikslus; 2) tobulinti specialistų rengimą; 3) bibliotekos turi transformuotis į SIC ir tapti patrauklios (holai, įvairi techninė įranga, koncertų salės – visa infrastruktūra turi pasitarnauti ne tik informacijos gavimui, bet ir socializacijai ir bendravimui). SIC, anot autorių, patys informacijos nekuria, tik ją akumuliuoja, o svarbiausias bibliotekos, kaip socialinio instituto, specifinis bruožas yra metainformacijos (informacijos apie informaciją) kūrimas. Taigi bibliotekos specialisto vaidmuo – tobulinti metainformaciją ir atskleisti socialinės informacijos turinį taip, kad ji visiškai patenkintų visuomenės poreikius. Pagrindiniai informotekų uždaviniai turėtų būti: 1) tirti tikslinių grupių informacijos poreikius, 2) kaupti, tvarkyti ir skleisti socialinę informaciją; 3) teikti informacijos paslaugas; 4) organizuoti ir valdyti pačias įstaigas. Tam reikėtų pertvarkyti ir specialistų rengimo procesus. Tuo metu egzistavę studijų planai ir programos, autorių vertinimu, yra atitrūkę nuo realios praktikos, scholastiški arba, atvirkščiai, pasižymintys pernelyg siauru prakticizmu ir primityvumu. Siūloma vietoje bibliotekininkų bibliografų rengti SIC specialistus, profiliuojant juos į dokumentologus, socinfologus, SIC sistemų technologus ir informvaldybos specialistus. Tai padidintų socialinį ir profesinį prestižą. Visokios veiklos socialinis reikšmingumas ir prestižas, konstatuoja autoriai, priklauso nuo jos reikalingumo ir profesionalumo. Jei profesionalumas žemas, veiklos objektas ir specifika neapibrėžti, o veiklos turinys neaiškus net patiems profesijos atstovams, nekalbant apie visuomenę – aukšto jos įvertinimo net nėra pagrindo tikėtis. Tokia profesija ir bus vertinama kaip pagalbinė, techninė ir antrarūšė. „Tik radikaliai pakeitę šiuolaikinio bibliotekinio darbo turinį, kompiuterizavę informacijos specialistų veiklą, pasieksime aukštesnio socialinio jos statuso“, – reziumuoja autoriai, baigdami straipsnį samprotavimais, kad šis straipsnis greičiausiai nebus suprastas ir priimtas profesinės bendruomenės.
1989-ŲJŲ ABSOLVENTĖS PATIRTYS. Tais pačiais 1989-aisiais, kai buvo publikuotas šis straipsnis, baigiau bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas Vilniaus universitete. Kurse buvo net 100 studentų. Mus mokė įvairiausių dalykų, kai kurie įsiminė dėstytojų erudicijos ir profesinio entuziazmo (prof. D. Kaunas, V.Žukas, L. Vladimirovas, O. Voverienė) dėka, kai kurie – dėl dėstytojų originalios minties (iki šiol atsimenu M. A. Pavilionienės paskaitą apie E. Hemingvėjaus kūrybą, Leonardos Jekentaitės filosofijos disciplinų dėstymą). Studijų praktikose – man pasisekė jas atlikti didelėse ir įdomiose bibliotekose – greituoju būdu pereidavom per visą bibliotekos struktūrą, po kelias dienas pabandydami ir kataloguoti, ir pagal katalogus surasti skaitytojo užsakytą knygą, ir įvairiuose šaltiniuose (spausdintuose – nes nei kompiuterių, nei interneto Lietuvos bibliotekose tuo metu dar nebuvo) surasti ir relevančiai pateikti informaciją į užklausą (irgi nepamiršiu, kaip Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje praktikos Dailės skyriuje metu vos galvų nenusilaužėm, bandydamos surinkti informaciją apie dailininkus – vien pavardžių rašybos variantų buvo daugybė, o dar reikėjo identifikuoti, ar tai būtent tas, mūsų ieškomas asmuo, o ne jo bendrapavardis). Būtent ši biblioteka buvo savotiškas baigiamasis mano pirmojo studijų etapo akordas. Tuomet, 1989 m., krizės ir stingulio požymių būtent joje pastebėti nelabai galėjai – naujutėlis pastatas Mažajame ąžuolyne, abonemente ir skaityklose – nauja grožinė literatūra ir gausus periodinių leidinių asortimentas, įskaitant „Burda moden“ ir „Otto“ katalogus; skaitytojų ir lankytojų stoka skųstis biblioteka irgi negalėjo, o pastariesiems čia trūko nebent naujausių leidinių. Biblioteka buvo statoma žvelgiant į ateitį – turėjo parodoms ir įvairiems renginiams pritaikytas erdves, jaukiems pokalbiams tinkamus kampelius ir kavinę.
Kodėl ne iškart į biblioteką pasukau po studijų (pradėjau dirbti knygyne)? Turbūt ne tik norėjau nors ir susijusios su įgyta profesija, bet kiek įvairesnės patirties. Bet visgi glūdėjo pasąmonėje ir noras išvengti „kioskininko“ štampo. Kioskininkais nuo pat pirmųjų studijų dienų bibliotekininkystės studentus vadino gretimų specialybių studentai. Tais laikais labiausiai prestižinėmis buvo laikomos teisės, prekybos ekonomikos, medicinos ir žurnalistikos studijos, į jas buvo didžiausi konkursai. Kažkoks minimalus konkursėlis buvo ir stojant į mano kursą ( gal koks 1,3 į vieną vietą; minėtose specialybėse konkursai siekdavo vidutiniškai 8). Žiūrėjimas iš aukšto į „kioskininkus“ buvo kažkiek juntamas visų studijų metu, bet – bent jau mane – nelabai žeidė, nes pats studijų laikas, „socialinis bendravimas“, Vilnius, Saulėtekis buvo puikus metas pradėti tapti suaugusia ir profesiją įgijusia savo versija.
Tapti – tapimas – tapatumas. Profesinis tapatumas, iš esmės sudarytas iš trijų briaunų – profesinio pasirengimo, darbo ir buvimo profesinėje terpėje. Dar prieš kolegei pasidalinant trisdešimties metų amžiaus (nesinori sakyti – senumo; mintys tiems laikams išsakomos naujos, drąsios ir pasiteisinusios laike) straipsniu, šie klausimai sukosi mano sąmonėje. Taip atsitiko, kad šiuo metu dirbu, daug galvodama apie bibliotekininkystę – taip, ir po trisdešimties metų ji tebesivadina šiuo vardu. Ir bibliotekininko profesijos pavadinimas nepakito. Bibliotekų veikla pakito. Ir pačios bibliotekos. Jose atsirado įvairų kitų sričių išsilavinimą įgijusių darbuotojų – vadybininkų, informacijos technologijų, komunikacijos ir kitų specialistų. Tai gerai. Jie profesionaliai prisideda prie bibliotekų veiklos rezultatų ir jų matomumo. Šių specialistų dalis bibliotekų personalo sudėtyse didėja – tai natūralu, nes bibliotekininkystės specialistai šalyje praktiškai neberuošiami. Ir – stebuklas! – darbo rinkos prognozuoja, kad netrukus bibliotekininkai bus vieni labiausiai pageidaujamų darbuotojų (ne taip seniai bibliotekininko profesija patekdavo tarp „galimai mirštančių“). Nes („nežiūrint visų gydytojų pastangų, pacientas gyvas“ – peršasi analogija) bibliotekos vis dar egzistuoja. Sėkmingai veikia. Ir yra vienos iš dažniausiai lankomų ir palankiausiai visuomenės vertinamų kultūros įstaigų.
PO TRISDEŠIMTIES METŲ. Per 30 metų bibliotekos tapo, kai kurios ir pasivadino, nebetilpdamos į bibliotekos sąvoką, daugiafunkciais, informacijos, mokslinės ir socialinės informacijos ir komunikacijos centrais. Daug jų veikia naujuose ar renovuotuose pastatuose, turi įvairiausios įrangos, teikia įvairiausią „socialinę informaciją“, renginių spektre – ne tik filmų peržiūros ar koncertai, bet ir daugybė interaktyvių užsiėmimų, edukacijų. Ir ne tik akumuliuoja, bet ir pačios kuria įvairų turinį. Ir turi įvairią informacijos šaltinių pasiūlą. Kuriai tinkamai ir profesionaliai tvarkyti, teikti ir skleisti reikia specialių įgūdžių ir profesinio pasirengimo.
Bet, nežiūrint sektoriaus egzistavimo ir veikimo, sektoriaus įstaigoms specialistai neberengiami. Universitetai nutraukė profesinį specialistų bibliotekoms rengimą. Studijų programoms tik laikinai padėjo programų pervardinimai keliuose universitetuose. Nepateisino studentų lūkesčių. Bet ir „mano“ laikų, ir mano pačios studentai, net tie, kurie dievagojosi niekada nieko bendro ateityje su bibliotekomis neturėsiantys, dirba ar bent kurį laiką dirbo įvairiose bibliotekose. Tiesa, ne visi. Bet nemaža dalis.
„Pilki“ profesijos atstovai? Turbūt visur sutiktume ryškių ir ne tokių ryškių asmenybių. Bet pažįstu ir žinau ne vieną charizmatišką, iškalbų, kompetentingą, žavų bibliotekininką (kartu turiu omenyje ir bibliotekininkes, žinoma).
Kažkada profesorius Rimvydas Laužikas yra pasakęs (berods ir parašęs), kad profesijos (atitinkamai ir profesinių studijų) prestižą lemia ir tai, kaip atrodo profesijų atstovai, kokia jų aplinka. Po trisdešimties metų bibliotekos – šiuolaikiškos ir modernios; bibliotekininkai dalijasi profesinių ir asmeninių kelionių nuotraukomis, turi įvairiausių gebėjimų ir interesų, kuriuos sėkmingai pritaiko ir savo profesinėje veikloje (fotografija, dizainas, animacija, programavimas…).
Bet – ar įmanoma išpreparuoti bibliotekininkystę iš jos kontekstų? Šios profesijos universalumas peržengia ribas ir kontūrus? Jau prieš 30 metų įgytas išsilavinimas stebino savo universalumu. Galėjome dirbti administracinį, vadybinį darbą praktiškai bet kurioje įstaigoje. Bet – lazda turi du galus – įsivaizduojama, kad ir bibliotekoje dirbti gali „bet kas“. Taip, iš tiesų bet ką galima išmokyti atlikti kai kuriuos veiksmus ir darbus, kurių reikalauja pareigybė. Bet tada žmogus ir dirba rutininį darbą, nesuvokdamas visumos ir sistemos.
Profesijos prestižas ir bibliotekininkų savivertė – labai susiję ir labai svarbu. Ne veltui, gelbėdamiesi iš specialistų trūkumo situacijos, kaimyninių šalių bibliotekų kompetencijų centrai įtraukia į savo mokymų planus temas, skirtas bibliotekininkų savivertės didinimui ir pozityviai mąstysenai.
Tapatumas išreiškia esmę to, kas mes esame ir kaip save pristatome.
Manau, kad prie šios temos tikrai dar grįšiu.

 

Share This