„Pamenu, kaip pirmą kartą įžengėte į auditoriją: smulki, maža moterytė, su kuprine ant pečių, kiek didokais akiniais ant nosies ir vaikiška, bet tvirta eisena. Nužvelgėte mus per akinių viršų šypsodamasi puse lūpų, bet jausmas buvo toks lyg šypsotumėtės nuo ausies iki...
Tai buvo gūdūs 1775-ieji, kai pradedantis rašytojas Johanas Volfgangas fon Gėtė, apie kurį (kaip talentingą ir perspektyvų) jau sklido gandas, atvyko į Veimarą. Jis netruko užsitarnauti hercogo Vilhelmo Ernsto palankumą ir net tapo šio patarėju. Itin gausią tiems...
„Žiema. Vaikai mėtosi sniego gniūžtėmis. Kelios minkštai pataiko į pilkšvą Levo paltą. Levas atsisuka ir valiūkiškai nusišypso vaikams pro savo mažus ūselius. Jis niekada nepyko – suprato: vaikai žaidžia, džiaugiasi žiema, į tą džiaugsmą įtraukė ir jį, jau solidaus...