Danutė Kalinauskaitė alytiškiams atvėrė filosofinę savo kūrybos gelmę

Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje prozininkė Danutė Kalinauskaitė pristatė trečiąją savo knygą – apsakymų rinkinį „Skersvėjų namai“. Tokia dingstis į susitikimą su alytiškiais atviliojo ne tik pačią knygos autorę, bet ir filosofijos profesorę, literatūros kritikę, humanitarinių mokslų daktarę Jūratę Baranovą. Renginio metu išsirutuliojo toks įdomus ir gilus pokalbis, kad šių literatūrinių ir filosofinių pašnekesių terapijos galėtų pavydėti visi ten nebuvusieji.

Nuo pat susitikimo pradžios Danutė Kalinauskaitė atsivėrė publikai: „Aš tarp rašytojų esu anomalija. Jei pirmąją knygą („Išėjusi šviesa“ – aut. past.) apvilktumėte paso viršeliais, tai galėčiau ją demonstruoti kaip asmens dokumentą, nes toje knygoje – mažai erdvės ir daug sugrūsto teksto. Po šios pirmosios knygos nustojau rašiusi – ilgam atsisėdau ant „atsarginių suolelio“. Tiesiog per daug harmoningai tada gyvenau. Kai rašytojui viskas labai gerai, jis nieko gero neparašo.

Kai man buvo 42 metai, viskas subyrėjo kaip kortų namelis. Teko susidurti su gęstančiomis gyvybėmis, avarijomis, artimųjų emigracija. Antroji knyga „Niekada nežinai“ gimė po dvidešimt vienerių kūrybinės pauzės metų kaip autoterapija. Jei nebūčiau jos parašiusi – būčiau susprogusi.“

  1. Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ buvo iškart pastebėta, pelnė Rašytojų sąjungos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas.

„Novelių rinkinys „Niekada nežinai“ sukosi apie pamatinę temą – pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios dėl prisirišimo prie paties prisirišimo).“ – teigė Jūratė Baranova.

Neseniai išleista trečioji Danutės Kalinauskaitės novelių knyga „Skersvėjų namai“.

„D. Kalinauskaitė – mąstanti rašytoja. Novelių rinkinyje „Skersvėjų namai“ skaitytoją pasitinka keli realybės lygmenys. Pirmasis pasaulis pasitinka kasdienių įvykių gausa, plyšta galva, kad jų tiek daug ir tuo pačiu metu, net jei ir ne vienoje vietoje. Kalinauskaitės novelėse pulsuoja ir kita – socialinė realybė: ta, kuri yra šalia ir kurią įžvelgiame artimųjų akių atspindžiuose. Tačiau yra dar ir trečias bei ketvirtas realybės kaip patiriamos savaiminės tikrovės ir realybės kaip sielos lygmenys. Kalinauskaitė šiuos lygmenis atskleidžia tiesiog virtuoziškai. Rašydama apie realybę kaip patiriamą tikrovę rašytoja geba išnaudoti visus savo literatūrinio talento subtilumus. Pasaulis atsiskleidžia kaip garsais, kvapais ir įdomiausiomis būtybėmis dūzgiantis avilys.

Ketvirtasis realybės lygmuo – tai sielos pasaulis, kuris atveda prie magiškojo realizmo ir C. G. Jungo archetipinių atverčių. Siela, sako pasakotoja, – tai skaidrus, perregimas indas be sienelių, į kurias neaišku kas ir kodėl nuolat daužosi. Siela kaip realybė atpažįstama tada, kai ieško tikrumo, nepaisydama nerišlių pasaulio įvykių kaleidoskopo.“ – taip apie D. Kalinauskaitės naujausią knygą pasakojo Jūratė Baranova.

„Žmonės vengia mirties temos, egzistencinių dalykų. Dabartinis pasaulis – pramogų kultūra.  O ir su senatve niekas nenori tapatintis. Tam sukurta ištisa plastinių operacijų industrija. Visi nori apgauti save ir aplinkinius.“ – kalbėjo prozininkė Danutė Kalinauskaitė ir čia pat pajuokavo, kad ji, kaip rašytoja, sužydėjo kaip tik sulaukusi Žemaitės amžiaus.

Į renginį susirinkusi publika tikrai turėjo apie ką pamąstyti. Alytiškiai, ketvirtadienio vakarą pasirinkę praleisti bibliotekoje, ne tik pasimėgavo giliamintiškais pašnekesiais, pasiklausė Danutės Kalinauskaitės kūrybos ištraukų, bet ir turėjo galimybę įsigyti knygą su pridėtine verte – autorės autografu.

Jūratė Čėsnaitė

Ilonos Krupavičienės nuotraukos

Pasidalinkite:

Norėdami komentuoti, turite būti prisijungę Prisijunti